Visi mes kilę iš šeimos

Ar kada nors jums kilo klausimas, kodėl, nors esame iš vienos šeimos, mes tokie skirtingi. Kodėl gi mūsų
vaikai, nors auklėjame juos, rodos, vienodai, į tą patį dalyką reaguoja skirtingai, renkasi skirtingas profesijas,
gyvenimo būdą, draugus.
Rodos, išvaizda tokie panašūs, užaugę toje pačioje aplinkoje, dažnai lankome tas pačias
mokyklas, mus prižiūri tie patys seneliai, klausomės tų pačių pasakų vakarais, girdime tuos pačius
tėvų pamokymus, bet renkamės kitaip nei brolis ar sesuo. Ar tą skirtingumą nulemia vien genai,
kuriuos vėlgi mes paveldime iš tų pačių “donorų“?
Individualioji psichologija atkreipia dėmesį į šeimos, jos narių išsidėstymas, kuriam didelę įtaką turi
vaikų eiliškumas.
Jei šeimoje vaikų yra daugiau, jie konkuruoja dėl tėvų meiles, dėmesio ar pripažinimo. Vaikai ieško
būdų būti pranašesni už savo brolius ar seseris. Natūraliai jie renkasi laisvas, neužimtas vietas. “Aš
geriau už tave šoku, piešiu ar dainuoju”, – neretai galime išgirsti vaikų pokalbiuose. Kartais patys
tėvai paskatina vaikų tarpusavio konkurenciją išskirdami vieno ar kito vaiko gabumus, sugebėjimus
pateikdami kaip privalumą, pranašumą, lygindami vaikus vienus su kitais. Tad kaip gi pasireiškia
vaikų eiliškumas šeimoje?

>>Skaityti daugiau (.pdf)<<