G.
35 metai
Pirmą kartą supratau, kad reikia apsilankyti pas psichologą, kai niekas nebeteikė džiaugsmo. Tokia apatiska viskam pasidariau. Gauni dovanų, apsilankai pas tėvelius, susitinki su draugais, eini į koncertą ir jokios emocijos nebėra. Pajutau, kad kažkas negerai. Išsigandau, tokios būsenos. Taip negali būti, kad niekas gyvenime neteikia džiaugsmo. Kiekvieną dieną tik save ir grauži ir bandai atsakyti į visus kamuojančius klausimus. Kad jokios karjeros gyvenime nepasiekei, o jau 33 metai. Vadinasi esu kvaila, jei nesu vadovė ir ne uždirbu daug pinigų. Jaučiausi beviltiška, negraži, nepasitikinti savimi. Darbą keisti bijojau. Vakarus leisdavau su vyno taure. Galėdavau visą vakarą sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką. Nieko nenorėjau veikti. Tik vergdavau ir kartodavau sau, kad esu beviltiška…. Viską, ką pradėdavau iki galo nebaigdavau, pusiaukelėje mesdavau.
Tad, pradėjau lankytis pas Virginijų. Vizitai būdavo vieną kartą per savaitę. Po truputį gvildenome priežastis kodėl aš taip jaučiuosi. Analizavom sapnus. Pagal Virginijaus rekomendacijas žiūrėdavau serialus, filmus, skaičiau knygas, rašiau istorijas, kurias taip pat analizuodavom. Buvo labai sunku viską analizuoti. Atrodydavo, kartais smegenys sprogs nuo minčių gausos ir analizavimo. Vizitai, kaip linksmieji kalneliai būdavo, po kurių pykdavo, kildavo adrenalinas, kartais ramybė, o kartais pasišokinėdama ir džiaugsminga išeidavau. Po kiekvieno vizito jausdavausi skirtingai. Kartais atrodydavo, kad kažkokį akmenį nuimdavo nuo pečių. Pas Virginijų lankiausi beveik du metus. Kiekvieno vizito laukdavau labai. Per visą šį laikotarpį daug pokyčių įvyko. Išsigryninau, kad aš tik skundžiuosi ir nieko nekeičiu ir nededu jokių pastangų, kad kažkas pasikeistų. Susipažinau, su vidine maža mergaite, kuri gyvena pas mane ir kurios kaprizus kartais reikia praignoruoti arba su ja tiesiog susitarti. Kartais į situacijas reguodavau per jautriai – juk nieko neatsitiks gyvenime, kad galvos ne išsiplausiu ar indų ne išplausiu. Taip pat pavyko atsisakyti alkoholio, mečiau rūkyti. Virginijaus dėka, išdrįsau ir darbą pakeisti. Ir dabar šis procesas man atrodo normalus ir visai nebaisus. Kiekvieną dieną vis įtraukdavau po mažą žingsnelį pokyčio, pavyzdžiui pradėjau tuo pačiu laiku valgyti pusryčius. Pradejau rytais keltis anksčiau ir daryti jogą. Stengiuosi važiuoti į mišką pasivaikščioti. Supratau, kad gyvenime disciplina suteikia, daugiau laisvės ir mažiau streso. Stengiuosi, jos laikytis. Nesakau, visko būna. Kai tik patingiu ir matau, kad jau savaitė be disciplinos iš karto nuotaikos svyravimai prasideda. Tada vėl grįžtam prie taisyklių ir iš karto pajunti pagerėjimą. Nebesmerkiu savęs, kad suklystu ar kažko nepadarau.
Daugiau nebesilankau pas Virginijų, bet jo pamokos ir patarimai kiekvieną kartą vis ausyse suskamba, kai matau kad jau vėl kažkas negerai. Tada bandau sustoti akimirkai, pagalvoti, nusiraminti. Ir supranti, kad kiekviena situacija turi sprendimą. Kiekvienas veiksmas turi tam tikrų pasekmių! Ir jei dar ne per vėlu pagalvoti prieš darant ar tikrai tų pasekmių gyvenime nori? Visada prisimenu, patarimą apie emocijas, kad jeigu liūdna, reikia sau leisti liūdėti. Kad visos emocijos, kaip baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas yra normalu ir jų nereikia varžyti. Jas reikia išbūti! Per tą visą laikotarpį išmokau labai daug ir kaip asmenybė manau sustiprėjau. Ir vis dar mokausi iš mūsų vizitų ir pamokų, tikrai labai dažnai jie man padeda savarankiškai keliauti gyvenimo keliu. Esu begalo dėkinga Virginijui…. Ir tik Jūsų dėka, vėl šypsausi ir turiu jėgų ieškoti kompromisų su savo vidine maža mergaite…